UŽGAVĖNĖS TRAKUOSE
Visi, veltiniuoti, vyžoti, batuoti ir ratuoti prašome pas mus skubėti!!!
Kviečiame visas Trakų raj. Bendruomenes į smagią Užgavėnių šventę, kuri vyks vasario 19 dieną (nuo 13 val.) prie Šv. Jono Nepamuko koplytstulpio. O kad visi sėkmingai, sočiai ir linksmai pasitiktumėm pavasarį, privalu įsikūnyti ir į tam tikrus Užgavėnių personažus, bei sudalyvauti bendruomenių varžytuvėse:
1) Kiekviena bendruomenė turi pasirinkti personažus (Meškos, Ožiai, Gervės, Arkliai, Velniai, Ubagai, Giltinės, Daktarai-vengrai, Žydai, Malpos); Bendruomenė gali pristatyti ir vieną personažą;
2) 13 val. bendruomenės dalyvaus kaukių parade nuo Trakų rajono kultūros rūmų į Rotušės aikštę.
3) Nuo 14 val. kviečiame įsikurti bendruomenių kiemeliuose (jei reikalinga palapinė – reikia informuoti Organizatorius, kiemelius reikia įsirengti iki 12 val.), kur virs bendruomenių gyvenimas ( prekyba, atneštinės vaišės, varžytuvės, žaidimai ir kt.)
4) Jei bendruomenė sukurs prisistatymą reprezentuojantį to personažų išskirtinumą (pasirodymo trukmė iki 5 min.), apie tai informuoja Organizatorius dėl pasirodymo laiko numatymo.
Apie dalyvavimą ir personažus pranešti iki vasario 3 dienos.
Skambinkite, klauskite, visada padėsime-patarsime
Kontaktai:
Dėl kiemelių ir dalyvavimo ( taip pat dalyvių skaičiaus): +370 698 27197 ( Dominyka)
KAUKIŲ APRAŠYMAI:
LAŠININIS IR KANAPINIS
Užgavėnių popietę tai vienur, tai kitur įsimaišę kitų persirengėlių būrelius, slankioja Lašinis su Kanapiniu (dar vadinti "poniškai" - Lašinskis ir Kanapinskis). Vienas jų atstovauja riebiam mėsiedui, o kitas - gavėnios pasninkui. Vakarėjant tarp jų prasideda nesutarimai. Galutinis kivirčo rezultatas - pasninko įteisinimas.
Užgavėnių vakare "alkanųjų kova su sočiaisiais" XIX a. - XX a. pradžioje Lietuvoje buvo paplitusi visur. XX a. daug kur ji buvo pamiršta, tačiau pasakojimai apie tai išliko iki šių dienų.
J.Dovydaičio atsiminimai iš Runkių kaimo, Kazlų Rūdos apylinkių: "Už lango kaukia šaltas žiemos vėjas. Ilgai nesibaigiantys pokalėdžio vakarai. Taip artėja Užgavėnės. Ateina iš svirno baigęs to vakaro malimą vyresnysis brolis ir pasako, kad ten girdėjo, kaip ruošiasi mūšiui. Ima pasakoti, kad svirne rengiasi muštis Lašinskis ir Kanapinskis. Sako, kad jau tuoj nuo Kalėdų Lašinskis neša ant svirno lašinių paltis, dešras, skilandžius, kumpius. Kanapinskis velka aliejaus, silkių bačkas, kisieliaus indus. Taip jie ruošiasi mūšiui visą pokalėdžio laiką ligi pačių Užgavėnių. Šiandien vakarą jiedu pradeda paskutinį didžiausią mūšį. Ryte vyresnieji atėję pasakodavo, kad šią naktį svirne buvo didelis mūšis. (…) Lašinskis laikėsi prie Kanapinskio ligi 12 val. nakties. Lašinskis su triukšmu atsitraukė nuo svirno, ir svirną užviešpatavo Kanapinskis. Nuo Pelenų dienos Lašinskis vėl rinks savo ginklus ir, gavėniai baigiantis, ims pulti Kanapinskį. (…) Kitur dar sako, kad Kanapinskis atsives sau į pagalbą aprilį.".
Lašininis simbolizuoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Jis buvo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais ir su kiaulės galvos kauke. Kanapinis - liesas, apdriskęs, savo skrybėlę apsijuosęs kanapių pluoštu. Užgavėnių "kanapinis" dažniausiai būdavo su kanapine virve rankoje, kai kada ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besisukantis apie galvą ir nuspurusiais ūsais.
Lašininis su Kanapiniu paprastai stumdosi, grasina vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali, jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose - kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose. Grumtynių tikslas - kad tik žmonės matytų. Lašininis, paprastai net neatsiglėbesčiavęs ir neatsibučiavęs, po kautynių pabėga. XIX a. septintame dešimtmetyje apie tai sakydavo, kad "nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliu sugrįžti".
Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką įmantraus - kartais ir sūraus - gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas, palikdavo, kad visai gavėniai užtektų. Šis Užgavėnių personažas, eidamas per žmones, siūlydavo kanapių pieno, čiulkio ir silkės.
Manoma, jog storulio Lašininio ir išdžiūvėlio Kanapinio grumtynių scena vaizduoja žiemos ir pavasario kovą.
OŽIAI
Šio Užgavėnių personažo kaukė buvo daroma įvairiai. Ožio galva dažniausiai būdavo drožiama iš kelmo ir aprišama skudurais, o jo dideli ragai išdervuojami, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Iš medžio padaryti ožio griaučiai buvo apdengiami balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Į padaryto ožio vidų įlįsdavo žmogus, kuriam ant kojų ir rankų uždėdavo išvirkščius kailinius, kurie būdavo surišami viršuje. Ožiui prikabindavo kanapinę arba lininę barzdą, o po pilvu – pelenų maišelį. Prie kaktos prikaldavo du skardos skritulėlius – tai būdavo ožio akys.
,,Ožiai” žiūrovus nemažai prijuokina. Ir ne tik juokina – geriems šeimininkams linki kloties su gyvuliais, pilnų aruodų. O šykštiesiems, ypač skriaužiantiems samdinius, linkėdavo, ,,kad nė gyvuliai pas juos negyventų”. Netvarkingų sodybų kiemuose ,,ožiai” ragais badydavo duris, paliktus ne vietoje daiktus, išvartydavo kibirus prie šulinių, daužė svrtis.
RAGANOS
,,Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.
Šis Užgavėnių personažas dažniausiai išjuokdavo nevalyvus, šykščius šeimininkus, iš palovių ar kampų su šluotomis į ąslos vidurį išbraukdavo šiukšles. Jos burdavo iš delnų ar kortų, pagal mėnulį ir kitus ženklus, pranašaudavo laimę. Raganos, nieko negavusios, žadėdavo užkeikti namus, apleisti žiurkėmis ir panašiai.
,,Raganos” imdavo glamonėti apsileidusius bei šykštuolius ir beglamonėdamos ištepdavo juos suodžiais.
VELNIAS
Persirengėlių grupelėje toks Užgavėnių personažas dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke kartais ir kuprotas, riesta stipria uodega. Būdavo velnių ir be kaukių – tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).
,,Velnias” ypač populiarus Žemaitijoje. Jis judrus, daug išdaigauja, iš visų drąsiausias, dažnai elgiasi kaip nerinktas būrio vadas. Jis ir neįleistas įsiveržia į trobą. ,,Velnias” burbena nesuprantamus žodžius, tai yra ,,kalba velnių kalba”. Jis nuolat kimba prie ,,žydų”, įkalbinėja valgyti kiaulieną, o kai šeimininkei pavyksta ,,žydą” pavaišinti kiauliena, puola tam rauti barzdą. ,,Velnias” gundo mergas, užšoka ant tvoros ar stogo, užkemša kaminą. Jis nesiskiria su šake, vis taikosi ką nors pasmeigti arba ,,dūšią į peklą nusinešti”.
Pasityčiodami ,,velniai” dėkodavo už blogus darbus, už keikimąsi, džiaugdamiesi tam žmogui bučiuodavo į ranką. Jie turėjo vinučių ir uodegoje – norintieji ,,velnią” už uodegos sučiupti taip pat įsidurdavo. Kitam ,,velnias” ir pats su uodega užtvodavo, o šykščiam šeimininkui ją kyšteldavo ir panosėn.
ČIGONAI
Jie vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys su vaikais ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėjai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje.
,,Čigonės” siūlydavosi paburti, iš delnų spėdavo ateitį, keldavo kortas. Kai vienos ,,čigonės” namiškius juokina, buria, tuo metu kitos apžiūri krosnį, gal ten suras karštų kepsnių. Jos stengiasi ką nors pavogti ir paslėpti po sijonais. Šie Užgavėnių personažai dažniausiai vogdavo dubenis, keptuves, kibirus, rėčius, mazgotes.
Kartais ,,čigonai” kišenėje pasislėpę nešdavosi vandens butelį ir prie ko nors prisiartinę apliedavo.
,,Čigonus” šeimininkei netinkamai priėmus, įžeidus, nemandagiai su jais pasielgus, persirengėliai padarydavo ,,čigonų šmikštą” – visi susikibdavo rankomis ir lėkdavo per kambarius, per stalus, kėdes, lovas kol galų gale neatsisveikinę išlėkdavo pro duris.
UBAGAI
Per Užgavėnes gatvėmis slampinėdavo atskiros persirengėlių grupelės. K.Čerbulėnas juos pavadino Užgavėnių elgetomis - lalauninkais. Dažniausiai vyrai persirengdavo moterimis: apsitaisydavo įvairiais skarmalais , vietoj skarų apsigobdavo senomis lovatiesėmis arba gūniomis pašarui nešti. Už nugarų prisikimšdavo šiaudų - tai kupros. Veidus išsipaišydavo anglimis, išsisuodindavo pelenais.
Su ubagais eidavo ir jų vaikai. Dar kitus vaikus, padarytus iš skudurų, nešdavosi ant rankų. Vaikštinėdavo persirengėliai grupelėmis po 3-5, juokingas giesmes giedodami, tų namų šeimininkus šlovindami, kiekvieną šeimos narį apdainuodami, įvairiais būdais išmaldos prašydami.
Ubagai, įleisti į namus, žmonių prašydavo išmaldos. Jei šeimininkai liepdavo maldas kalbėti, jie atsišnekėdavo, sakydavo esą pavargę ir išalkę. Juokų ubagai nekrėsdavo, tik kartais, meilydami blynų, suklaupdavo ir juokingas dainuškas giedodavo. Kai niekas nematydavo, tai jie ir dešrą, lašinių, blynų pasičiupdavo. Taip perėję per keletą namų elgetautojai nemažai maisto, skanėstų prisirinkdavo ir vėliau galėdavo šaunią puotą iškelti.
VENGRAI
Kadangi per Užgavėnes visi be saiko riebiai valgo, tai daugelis ir suserga. Todėl persirengėlių pėdomis po sodybas vaikščioja ir tariami gydytojai. "Vengrai" iki trečiojo devynioliktojo amžiaus dešimtmečio dažniausiai būdavo ne vietiniai, o "vengrai". Jie vilkėdavo juodais švarkais, mėlynomis arba juodomis kelnėmis, būdavo batuoti, su aukštomis skrybėlėmis, dar ir veidus tamsiau pasigrimavę. Vienoje rankoje nešdavosi Karpatų kalniečio lazdą su viršuje pritvirtinta įsitverti medine kirvio galva, o maišelyje ir ant peties užkabintoje dėžutėje turėdavo buteliukus su įvairių spalvų skysčiais - paprastai rasalais.
Turėdavo jie ir universalaus maisto visoms ligoms gydyti - muilo. Vengrai paprastai kalbėdavo lenkų - vokiečių kalbų kratiniu. Jie pasirodydavo rečiau už visus kitus persirengėlius ir dažniausiai eidavo poromis arba trise.
Užventyje tokių vaistytojų grupelėje būdavo profesorius vengūras, padėjėjas pelšeris ir aptiekorius. Jie prisistatydavo žaismingai:
,,Mes esam vengūrai iš Vengrijos žemės, Austrijos, turime liekarstvų iš Rymo dėl kožno kieno. Kas tų liekarstvų neužžyvos, tai gaidžio balsu užgiedos, o kas 5 litų pagailės, tas saulės mėnesio neregės. Mes turime liekarstvų visokių nuo visų ligų. Kad kas praded kūnu sirgt ir nenori taip greit mirt, tai tas turi mūsų pasiklaust ir laimingu save jaust. Jam nušnekam gerai, klausiam, kur jo pinigai".
Persirengėliai, suradę ligonių, dėdavosi ant nosies akinius, apžiūrėdavo delną, pasakydavo laimę, praeitį, ateitį. "Vengrai", nustatę ligą, duodavo vaistų, o atlyginimo sutikdavo laukti net iki kitų metų.
Deja, jau mūsų devyniolikto šimtmečio antrajame ketvirtyje "vengrai" buvo vis labiau pamirštami. Juos pakeisdavo tariamieji vietiniai gydytojai. Tačiau šie jau būdavo daug šiurkštesni ir gydydavo skausmingesniais metodais.
GILTINĖ
"Giltinė" vaizduojama kaip aukšta būtybė, kuri ant drabužių yra užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Jos akys dažniausiai būna apvedžiotos anglimi. Šiam Užgavėnių personažui ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis - tada jos burna tapdavo panaši į kaukolę. "Giltinėms" prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, per petį persimetusios jos nešdavosi medinį dalgį, rankoje turėdavo medžio pagalį - pustą.
"Giltinė" nuolat galanda dalgį ir kimba visų pirma prie senesnių žmonių. Šie ginasi ir aiškina, kad yra už juos dar senesnių. Tuomet "giltinė", ypač jeigu dar ką nors gauna, nueina pas senesnius žmones.
Įėjusi į trobą, persirengėlė siekia su dalgiu kurį nors žmogų sakydama: "Man tavo dūšia patinka". Tuo metu užstalėje kyla sąmyšis - visi klykia, rėkia. Eidama gatve "giltinė" dažniausiai tylėdavo, tik ant ko nors puldama cypdavo. Šis Užgavėnių personažas būdavo gana baisus ir vaikai jo labiausiai bijodavo.
GERVĖ
"Gervė", kaip Užgavėnių personažas, buvo žinoma jau M.Valančiaus laikais. Ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras. Kaukę "gervei" darydavo įvairiai, kaip tik kas sugalvodavo. Pavyzdžiui, kupiškėnas apsivilkdavo išvirkščius kailinius, kairę ranką palikdavo po kailiniais, o dešine pro kailinių rankovę įsitraukdavo į vidų verpstę ir, jos galą prispaudęs prie tais pačiais kailiniais apdengtos savo galvos, vaizduodavo gervę. Kiti kailinius siausdavosi taip, kad rankų būtų visai nematyti, o ant galvos dėdavo smailą kailinę kepurę su prie jos pritaisytu snapu.
Persirengėlė - gervė ir elgiasi įvairiai. Dažniausiai jos žnaibo vaikus, ypač jaunas mergaites. Kai snape būna prikabinėta vinučių - jos tikros vaikų pabaisos. Tuomet sukiojasi "gervė" ir apie puodus, snapu kabindama valgius.
Kaukėtosios "gervės" per kaimą traukdavo ir atskiru būreliu. Jos eidavo į trobas ir jaunų merginų prašydavo riešutų. Jeigu jų (šeimininkės) neturėdavo, tai būdavo ženklas, kad ir kitais metais per Užgavėnes ta mergina bus neištekėjusi. Kai kurios "gervės" buvo taikesnės ir, užėję į trobą, žmones juokindavo bei kalbindavo.
ŽYDAI
Lietuvoje žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų, prekių tiekėjas, kurias jie mainydavo į įvairias atliekas. Nors Lietuvos žemdirbiui buvo gerai žinomas kitoks žydo gyvenimo būdas, tačiau tai lietuviui buvo sunkiai suvokiama. Po Užgavėnių žydo ,,kromelyje" visada atsiranda dar ir silkių.
"Žydo", vadinamo dar "kupčium", kaukė būdavo išskobta iš medžio, barzda ir ūsai - kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilkėdavo sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius. Šis Užgavėnių personažas iš šiaudų ar skarmalų pasidarydavo kuprą, susijuosdavo virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje "žydas" dažniausiai laikydavo iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą - grėbliakotį su pririštu virvagaliu.
Štai J.Balys šilališkį Užgavėnių "žydą" aprašė taip: "Dažniausiai apsisiaučia ilgu suplyšusiu apsiaustu, prie jo prisisiuva skudurus, susijuosia pančiu. Kojas apsiauna naginėmis, apsivynioja apivarais. Kepurę pasiima kiaurą, be viršugalvio, pro tą skylę iškiša plaukus. Pirštines pasidaro iš išvirkščio avies kailio. Paprastai vienas yra "tėvas", o kiti - jo "sūnūs". Tas tėvas jaunas, mažas ir nežilas, o sūnūs - dideli, susikūprinę bei žili. Rankose nešiojasi liktarną be stiklo. Stiklo vietoj - ledas".
Visuomet tarp Užgavėnių "žydų" būdavo ir viena žydė. Paprastai josios kaukė - kaip ir "žydo", tik nebūdavo ūsų bei barzdos. Šios triukšmingos Užgavėnių persirengėlių kompanijos priešakyje dažniausiai išdidžiai eidavo "žydų generolas", prisikabinęs medinį kardą ir grodavo armonika. Šalia jo - ir kiti šaunūs muzikantai.
Vienas kuris iš "žydų" kartais nešdavosi ir negyvą varną, kurią mielai pakišdavo visoms moterims ir klausdavo: "Pažiūrėkit, ar dės kiaušinius?". Neretai šie Užgavėnių personažai prisirišdavo pagalvę ant nugaros, pasiimdavo botagą. Eidami "žydai" mėgdavo vaidinti, jog renka utėles iš savo netikros barzdų ir jas skaniai kramto.
ARKLYS
Lietuviai Užgavėnių personažą "arklį" (arba "raitelį") darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą "arklio" kaklą ir galvą pasisiūdavo iš medžiagos atliekų. Kaukę prikišdavo šiaudų bei šieno, nes kaklas ir galva turėjo būti standūs. "Arklio" kaklą pritaisydavo prie kokio nors pagalio, kurį raitelis apžergdavo panašiai kaip ir tikrąjį arklį. Paprastai prie kito šio pagalio galo (už raitelio) padarydavo arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririšdavo prie pačio raitelio. Gražiai iššukuoti linai puikiai tikdavo karčiams ir uodegai padaryti.
Įdomu ir tai, jog "arklio" uodegą kupiškėnai įtraukdavo į tam specialiai pritaisytą vamzdelį kaukės pasturgalyje, nes ši turėdavo dailiai atrodyti bei stipriai laikytis šventės kelionių metu. Apdengti gelsvomis gūniomis iki pat žemės taip, kad raitelio kojų nesimatytų buvo būtina tokios "arklio" aprangos išbaigimui.
Šis Užgavėnių persirengėlis per kaimą šuoliuodavo žvengdamas. Ant jo kaklo būdavo užkabinamas visas lankas "džinguliukų". "Arklio" žvangėjimas ir raitelio rankoje styrantis stirnakočio bizūnas ypatingai tikdavo prie dailios raitelio aprangos - po kaklu būdavo parištas kaklaraištis, o ant galvos pūpsojo šventinė kepurė.
Kitose Lietuvos vietose "arklys" buvo daromas taip: du vyrai, sustoję nugaromis, būdavo surišami, tarp jų pridedant pagalvių. Vienas iš šių vyrų rankoje laikydavo padarytą arklio galvą, o kitas - šluotą, kas simbolizuodavo kaukės uodegą.
Užgavėnių persirengėliai kartais arklio galvą išpjaudavo iš lentos, o prie sprando pritaisydavo tik lininius karčius. "Arklio" uodega, padaryta iš linų, taip pat būdavo pritaisoma prie tos pačios lentos galo. Taip "papuoštą" lentą vienas vyras apsižergdavo, apdengdavo gūnia (arba kitokiu audeklu) iki pat žemės, kad kojų nesimatytų, ir smagiai šuoliuodavo po kaimą garsiai žvengdamas.
Luokės apylinkėse persirengėlis raitelis "arklio" liemenį apdengdavo milu, o prie juostos, po švarku, prisirišdavo batus. Tokia Užgavėnių arklio kaukės improvizacija leisdavo kitiems galvoti, kad arkliu atjoja koks neūžauga.
MALPA
“Malpą” (beždžionę) dažniausiai vaidindavo moteriškai apsirengęs vyras. Ant galvos buvo dažniausiai dedamas rėtis, ant jo užneriami marškiniai, o rankovės - įtraukiamos į vidų. Šio Užgavėnių personažo apykaklė buvo susegama ir aprišamas kaklas skarele taip, kad pro apykaklės tarpą persirengėlis galėtų viską matyti. Marškinių apačia paprastai būdavo sukišama į naminį sijoną. Kiti ant rėčio nerdavo ne marškinius, o sijoną, kurį po to viršuje ir surišdavo. “Malpos” liemenį apsiausdavo ilga sermėga, per jos rankoves kartais pernerdavo pagaikštį – tai juokingos kaukės rankos.
Užgavėnių metu “malpa” vaikščiodavo tylomis. Ji vis sukiodavosi ir, prie ko nors prisigretinusi, iš indelio, kurį slėpdavo savo užantyje, mielai šliūkštelėdavo vandens šalia stovinčiam ant galvos. Kai jai per rankoves būna pernertas pagaikštis, tada "malpa" smagiai čiužinėja ir švaistosi tuo pagaliu visiems po nosimis.
| ← Kviečiame visas Trakų rajono Įstaigas/ Organizacijas/ Kolektyvus į smagią Užgavėnių šventę | Paskelbta registracija į 2012 metų renginius → |
|---|
